Pašventinimai

 

DIEVO ŽODIS:

Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis.  Ir visi privalgė iki soties.  Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos kąsnelių ir žuvies likučių.  O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų.

(Mk 6, 41–44)

MES TIKIME, KAD…

Dievo palaiminimai padeda mums žemiškoje kelionėje, tikime, kad malda gali mums paskatinti atsiverti ir priimti Viešpaties malones, kad Dievo galia padeda mūsų gyvenime, o Jo šaukimasis yra prigimtinis žmogaus poreikis, leidžiantis patirti Jo veikimą.

Dievo pagalba mūsų gyvenime

Katekizme randame tokį palaiminimo apibrėžimą: Kiekvienas palaiminimas – tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų (KBK 1671). Taigi palaiminimo ar pašventinimo tikslas – pašlovinti Dievą ir prašyti, melsti reikiamų Jo dovanų. Dievas Tėvas laimina krikščionis Kristuje visokeriopa dvasine palaima (Ef 1, 3). Dėl to Bažnyčia laimina, šaukdamasi Jėzaus vardo ir, kaip įprasta, darydama šventą Kristaus kryžiaus ženklą.

Bažnyčia priskiria palaiminimus prie sakramentalijų. Jie yra šventi ženklai ir panašiai kaip sakramentai ženklina ypač dvasinius, Bažnyčios maldomis gaunamus vaisius. Sakramentalijos parengia žmones priimti savitą sakramentų veikimą ir pašventina įvairius gyvenimo atvejus. (Sacrosanctum concilium 60).

Palaiminimų praktikavimą krikščionybė perėmė iš judaizmo. Senajame Testamente yra daug pavyzdžių, kurie tapo vėlesnių palaiminimo maldų prototipais. Pvz.: Taip, VIEŠPATIE, Tu tikrai esi Dievas, ir Tu davei savo tarnui šį dosnų pažadą. Negana to! Tu teikeisi palaiminti savo tarno namus, kad jie būtų amžinai Tavo akivaizdoje. Kadangi Tu, VIEŠPATIE, juos palaiminai, jie bus palaiminti amžinai (1 Krn 17, 26‒27).

Kai kurių palaiminimų ir pašventinimų veikimas yra tvarus: jie pašvenčia asmenis Dievui ir tarsi pakeičia jų tapatybę, prideda šventumo bruožą, o daiktus ir vietas paskiria vien tik liturginėms reikmėms. Tai yra vadinamieji pašvenčiamieji palaiminimai arba tiesiog pašventinimai. O kai kurie palaiminimai yra netvarūs, nepastovūs. Tai yra permaldavimo palaiminimai, kurių tikslas – išprašyti dvasinių ar žemiškų gėrybių. Jie nekeičia tapatybės, bet pabrėžia vienybę su Dievu. Pamaldžiai ir tinkamai naudodamasis palaiminimais žmogus stiprina savo tikėjimą ir meilę, pagilina savo ryšį su Dievu ir taip dar labiau atsiveria Jo teikiamoms malonėms ir lengvųjų nuodėmių atleidimui.

Prašydami kurio nors palaiminimo išreiškiame savo tikėjimą ir tiesą apie savo santykį su Dievu kaip kūrinio su Kūrėju, iš kurio gavome ir gauname viską. Palaiminimai taipogi moko mus tinkamai elgtis su daiktais – ne savanaudiškai, lyg viskas priklausytų tik mums, bet tikrai evangelinio neturto dvasioje, suvokiant, kad viską turime iš Dievo. Todėl turime su dėkingumu juos gerbti kaip dovaną ir dalintis su stokojančiaisiais pagal Jėzaus žodžius: Dovanai gavote, dovanai ir duokite! (Mt 10, 8).

Seniausias yra vandens palaiminimas, vartojamas kaip tyrumo simbolis ir siūlomas kaip veiksminga Dievo malonių priemonė.

Katekizme toliau skatome: Iš teikiamų asmenims palaiminimų – o jų negalima tapatinti su sakramentiniu įšventinimu – minėtini: vienuolyno abato ir abatės palaiminimas, mergelių ir našlių įšventinimas, vienuolių įžadų apeigos ir kai kurioms bažnytinėms tarnystėms tinkamų asmenų (lektorių, akolitų, katechetų ir t. t.) palaiminimai. Iš daiktams skiriamų palaiminimų kaip pavyzdį galima paminėti šventųjų aliejų, liturginių indų ir rūbų, varpų ir t. t. šventinimą (KBK 1672).

Lietuvoje labiausiai žinomi yra permaldavimo palaiminimai, susiję su šventųjų minėjimais. Pavyzdžiui: šv. Blažiejaus žvakės – kaip prašymas išgydyti nuo įvairių gerklės ligų, šv. Agotos duona – prašymas apsaugoti nuo ugnies ir kitų pavojų, šv. Jono vynas – prašymas pagilinti mūsų tarpusavio meilę ir apsaugoti nuo neapykantos bei nuodų.

Prašydami pašventinti kryžių, rožinį, medalioną, Jėzaus, Marijos ar šventųjų paveikslą, maldaknygę ar kažką panašaus, prašome Dievo pagalbos, kad galėtume vienybėje su Juo geriau ir giliau išgyventi bei išpažinti savo tikėjimą ir atsiduoti Jam maldoje.

Trokšdami palaiminti savo namus ar kitą patalpą kviečiame Dievą į šią vietą su prašymu, kad būtų su mumis ir mus saugotų nuo visokių nelaimių ir pavojų, kad kiekvieną dieną laimintų mūsų gyvenimą ir veiklą.

Kartais palaiminimai per daug sureikšminami, tarsi turėtų magišką galią. Tai yra neteisinga, nes ne daiktai mus gelbsti, o Dievas, kai nuoširdžiai Juo pasitikime. Palaiminimai nėra tas pats kas magija, nors kartais gali taip atrodyti. Tai yra prašymas mus mylinčiam Tėvui, kuriam labiau už mus pačius rūpi mūsų gerovė, kad teiktų mums laimės ten, kur esame ir ką veikiame. Pavyzdžiui, galime prašyti palaiminti mūsų automobilį, bet pats faktas, kad automobilis yra palaimintas, neapsaugos mus nuo avarijų, jeigu patys nesilaikysime kelio taisyklių ir nebūsime atsargūs.

Daugiau SAKRAMENTŲ…