Laidotuvės

 

DIEVO ŽODIS:

Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys.  Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nebuvo laidotas.  Ten jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti.

(Jn 19, 40–42)

MES TIKIME, KAD…

žmogaus kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė ir nusipelno pagarbos net po žemiškojo gyvenimo pabaigos, tikime, kad užtarimo malda ir ypač Šv. Mišių Auka pasitarnauja mirusiems prašant jiems Viešpaties Gailestingumo.

Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga

Žmogaus mirtis nėra tik žemiško gyvenimo pabaiga. Tai yra amžinojo gyvenimo pradžia, Dievo vaiko Velykos, kai tikintysis įeina į savo Tėvo Karalystę ir galutinai susivienija su savo Kūrėju.

Kaip žmogui gyvenant žemėje Bažnyčia ateina su Jėzaus duota sakramentų dovana pagelbėti jo sielos gyvenimui, taip laidotuvių akimirką Bažnyčia lydi jį atiduodama į Dievo rankas.

Krikščioniškos laidotuvės yra Bažnyčios liturginės apeigos, priskiriamos prie sakramentalijų, skirtos pakrikštytiesiems ir gyvenantiems visavertį krikščionio gyvenimą Bažnyčios bendruomenės nariams. Todėl kunigas gali atsisakyti vadovauti laidotuvių apeigoms, kai žino, kad mirusysis savo žemiškame gyvenime neturėjo nieko bendro su Bažnyčia, nepriimdavo sakramentų ir ypač jei pareiškė norą būti palaidotas be kunigo.

Savo patarnavimu Bažnyčia pabrėžia veiksmingą vienybę su mirusiuoju ir įtraukia į tą vienybę laidoti susirinkusią bendruomenę, skelbdama jai amžinąjį gyvenimą. Ji atnašauja Tėvui Kristuje Jo malonės vaiką ir su viltimi it grūdą laidoja žemėje kūną, kuris kelsis garbingas.

Mūsų dalyvavimas krikščioniškose laidotuvėse yra tikėjimo, vilties ir meilės liudijimas. Kai tikėdami su visa susirinkusia Bažnyčios bendruomene meldžiame mirusiajam amžinojo gyvenimo ir dvasinės pagalbos, ypač švęsdami Eucharistiją – šv. Mišių auką, išreiškiame savo amžinojo gyvenimo viltį ir parodome tikrąją meilę mirusiam artimui trokšdami jam amžinosios laimės.

Bažnyčia ragina savo vaikus laidoti žemėje, taip pareiškiant tikrą pagarbą jų kūnui kaip Šventosios Dvasios šventovei. Jei mirusysis, dar būdamas gyvas, ar jo artimieji pareiškė norą kūną sudeginti, galima jį palaidoti pagal krikščioniškas apeigas su sąlyga, kad to veiksmo motyvai neprieštarauja katalikų tikėjimui.

Mūsų krašte, kaip ir daugelyje kitų krikščioniškų kraštų, įprasta, kad prieš laidotuves yra šermenys – tam tikras pabuvimo, maldos ir atsisveikinimo su mirusiuoju laikas.

Visų laidotuvių apeigų svarbiausias, bet, deja, neretai užmirštamas momentas yra dalyvavimas šv. Mišiose, kurios aukojamos už tą mirusįjį. Ir čia kalbama apie visavertį dalyvavimą – tai reiškia su galimybe priimti Švenčiausiąjį Sakramentą Komunijoje neturint sunkios nuodėmės, o tam neretai reikia atlikti išpažintį prieš šv. Mišias, ypač tiems, kurie ilgus metus nelankė bažnyčios. Nėra didesnės pagalbos mirusiajam, kaip jo intencija priimti Šv. Komuniją.

Laidotuvių apeigos pradedamos religiniu pasveikinimu. Kunigas sveikina mirusiojo artimuosius „paguodos žodžiu“, kuriuo mūsų mintis nukreipia į tikėjimo prisikėlusiuoju Kristumi tikrovę.

Atsisveikindami su mirusiuoju, pavedame jį Dievui. Tai paskutinis sudie („su Dievu“), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti (Laidotuvių apeigynas). Bizantijos tradicija tą atsisveikinimą išreiškia mirusiojo pabučiavimu.

Galutinai atsisveikinant giedama ne tik dėl to, kad jis iškeliavo iš šio pasaulio ir išsiskyrė su mumis, bet ir dėl to, kad išlieka vienybė ir susijungimas. Mirtis anaiptol mūsų neišskiria, nes visi einame tuo pačiu keliu ir susitiksime toje pačioje vietoje. Mes niekada nebūsime išskirti, nes gyvename Kristui ir dabar esame suvienyti su Kristumi, eidami pas Jį. Mes visi drauge būsime Kristuje (Šv. Simonas Tesalonikietis).

Daugiau SAKRAMENTŲ…