Švendubrės koplyčia

 

DIEVO ŽODIS:

Šventosios durų staktos buvo keturkampės.  Priešais Šventųjų Šventąją stovėjo pavidalas, kuris atrodė lyg medinis aukuras, – trijų uolekčių aukštumo, dviejų uolekčių ilgumo ir dviejų uolekčių platumo. Aukuro kampai, pakoja ir sienos buvo iš medžio. Jis man tarė: „Tai stalas, stovintis prieš VIEŠPATĮ“.  Šventoji ir Šventųjų Šventoji turėjo po dvejas duris.  Abejos durys turėjo po dvi suveriamas puses, – dvi suveriamos pusės vienoms durims ir dvi suveriamos pusės kitoms. Ant navos durų buvo įraižyti kerubai ir palmės taip, kaip buvo įraižyti ant sienų. Lauke, prieangio priekyje, buvo stoginė iš medžio.  Šoninėse prieangio sienose buvo langai nišose ir palmės ant abiejų šonų.

(Ez 41, 21–26)

AŠ TIKIU, NES…

tikėjimas yra Dievo dovana man, kuri leidžia judėti į priekį, kuri padeda pastebėti, kad pasaulis yra nuostabus ir Dievo kūrybos palytėtas. Tikiu, nes negaliu netikėti, nes tai duotybė, kuri neleidžia mano širdies žvilgsniui užmigti, kuri padeda man pažvelgti ne tik į Dievą, bet ir savo vidų, leidžia augti ir skleistis net kančioje…

Dzūkijos miško pakrašty, apsupta M. K. Čiurlionio apdainuotų pušaičių, stovi nedidelė Švendubrės koplytėlė. Kaip pridera, aptverta tvora, kuri apgobia ir kapinaites, jauki medžiu išmušta koplytėlė iškilo vietinių žmonių rūpesčiu. Ji pašventinta 2005 m. ir dabar čia kas sekmadienį šlovina Dievą vietos chorelis, o šv. Mišias aukoja Ratnyčios kunigai.

Plačiau…