Tarnavę kunigai

 

DIEVO ŽODIS:

 Tuo metu VIEŠPATS atskyrė Levio giminę VIEŠPATIES Sandoros Skryniai nešti, būti VIEŠPATIES akivaizdoje bei jam tarnauti ir laiminti jo vardu, kaip ir daroma šiandien.  Todėl Levis neturi dalies ar paveldo su savo broliais. Pats VIEŠPATS yra jo paveldas, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, apie juos kalbėjo.

(Įst 10, 8–9)

1 Kazimieras Skibickis (g. 1787 m.), Ratnyčios bažnyčioje dirbo apie 1810–1820 m.

2 Jundzilas, administravo Ratnyčios bažnyčią apie 1824 metus.

3 Jaronimas Statkevičius, iki 1828 metų vidurio.

4 Jeronimas Jankevičius, nuo 1828 metų vidurio iki 1832 metų pabaigos.

5 Ignotas Trabčia (g. apie 1789 m.), Ratnyčioje nuo 1832 metų vidurio iki 1839 metų pabaigos.

6 Herkulanas Galdikauskas (1790–1845), Ratnyčioje nuo 1839 metų pabaigos iki 1845 m. vasario 12 dienos, dominikonas.

7 Česlovas Bakševičius, Ratnyčioje nuo 1845 m. liepos mėnesio pradžios iki 1851 m. rugsėjo pradžios. Tikriausiai šio kunigo vadovavimo metais buvo pastatyta senoji Ratnyčios klebonija.

8 Feliksas Labienskis, nuo 1851 m. rugsėjo pabaigos iki 1861 m. spalio vidurio.

9 Mykolas Stanskis (1803–1870), Ratnyčioje nuo 1861 m. spalio vidurio iki 1867 m. balandžio pabaigos, priklausė bernardinų ordinui.

10 Juozas Matusevičius (1836–1870 02 02), Ratnyčioje nuo 1867 m. gegužės pradžios iki 1870 m. vasario 2 d.

11 Jonas Rimavičius, Ratnyčioje nuo 1870 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio.

12 Jonas Javtokas, nuo 1870 m. rugsėjo 10 d. iki 1873 metų pabaigos.

13 Felicijonas Dauboras, nuo 1873 m. rugpjūčio pabaigos iki 1877 m. kovo pabaigos. 1876 metų tikinčiųjų sąraše rašoma, kad kun. Felicijonas Dauboras (55 metų amžiaus) gyvena Ratnyčios miestelyje, klebonijoje, kartu su Čiurlionių šeima. Ratnyčios bažnyčios vargoninkas Konstantinas Čiurlionis (25 metų amžiaus) ir jo žmona Adelė Marijona Radman (20 metų amžiaus) augino sūnų Konstantiną Mikalojų (1 metų amžiaus).

14 Juozas Kuncevičius, Ratnyčioje nuo 1877 m. gegužės pradžios iki 1880 m. liepos pradžios.

15 Liudvikas Gimbutas, Ratnyčioje nuo 1880 m. rugpjūčio pradžios iki 1882 metų pradžios.

16 Silvestras Vaitkevičius, Ratnyčioje nuo 1882 metų pradžios iki 1885 metų pabaigos.

17 Juozas Venckevičius, Ratnyčioje nuo 1886 metų pradžios iki 1889 metų pradžios.

18 Kiprijonas BudreckasRatnyčioje nuo 1889 metų pradžios iki 1891 metų pradžios.

19 Pilypas Budvydas (Buivydas), Ratnyčioje nuo 1891 metų pradžios iki 1895 metų pradžios.

20 Petras Prunskis (g. 1871 m.), įšventintas 1894 m., Ratnyčioje nuo 1895 metų pradžios iki 1900 metų.

21 Pranas Raštutis (g. 1867 m.), įšventintas 1899 metais, Ratnyčioje nuo 1900 metų iki 1902 metų pabaigos.

22 Jonas Jankevičius (g. 1863 m.), įšventintas 1899 metais. Ratnyčioje nuo 1902 metų pabaigos iki 1905 metų pradžios.

23 Pranas Bernotas (1864–1823), įšventintas 1888 metais. Į Ratnyčią atvyko 1905 metų pradžioje ir kunigavo iki mirties. Palaidotas šalia bažnyčios. Naujos mūrinės bažnyčios statytojas, lietuviškų kultūros ir švietimo draugijų steigėjas. Skaityti daugiau… (6 p.)

24 Petras Radzinskis (Radžiūnas) (g. 1874 m. lapkričio 14 d.), įšventintas 1898 metais, Ranyčioje nuo 1823 metų vidurio iki 1928 metų.

25 Antanas Šimeliūnas (1959–1933), įšventintas 1883 metais, Ratnyčioje nuo 1828 metų vidurio iki mirties 1833 m. liepos 28 d.

26 Jurgis Januševičius (g. 1872 m.), įšventintas 1901 metais, Ratnyčioje dirbo nuo 1933 metų vidurio iki 1936 metų.

27 Antanas Gedgaudas (1878–1947), įšventintas 1907 metais, Ratnyčioje nuo 1936 metų iki 1942 metų. 1942 m. rugpjūčio 16 dieną buvo suimtas ir išvežtas į Baltstogės kalėjimą, iš kur 1943 metais buvo pervežtas į Dachau koncentracijos stovyklą. Lietuvis kunigas (taip buvo užrašytas kalinių sąrašuose) su Dievo pagalba išliko. Mirė 1947 metais Nevodnicoje, už Gardino.

28 Konstantinas Molis (g. 1908 m.), įšventintas 1937 metais. 1943 metais atvyko į Ratnyčią, bet čia kiek pabuvęs sugrįžo atgal į Pieskus. Nuo 1945 metų darbavosi Kabeliuose.

29 Martynas Stonys (g. 1913 m.), įšventintas 1944 metais, atvyko į Ratnyčią ir čia dirbo iki 1950 metų, vėliau dirbo Druskininkuose.

30 Albertas Ulickas, įšventintas 1945 metais, Ratnyčioje buvo nuo 1950 metų iki 1951 metų.

31 Juozapas Poškus (1909–1997), Ratnyčioje darbavosi 1951–1961 metais.

32 Antanas Simonaitis (g. 1910 m.), Ratnyčioje dirbo 1961–1963 metais.

33 Jonas Paukštys (1899–1965), įšventintas 1930 metais, Ratnyčioje 1963–1965 metais.

34 Nikodemas Jaura, Ratnyčioje dirbo 1965 metais.

35 Antanas Andriuškevičius-Andraitis (1923–2006), įšventintas 1946 metais, 1965 metų rudenį atvyko į Ratnyčios parapiją ir čia išdirbo net 32 metus (iki 1997 m.). Skaityti daugiau…

Antanas Andriuškevičius-Andraitis gimė 1923 metais Vilkaviškio parapijoje, Angininkų kaime. Dirbo Balbieriškyje, Naujojoje Ūtoje. Liškiavoje kunigavo 16 metų. Nuo 1965 m. rugsėjo 4 d. ėjo Ratnyčios parapijos administratoriaus pareigas. Klebonas suremontavo bažnyčią, šventoriuje iškilo kryžiai, pastatyta tremtinių ir politinių kalinių koplytėlė, o taip pat iš akmenų išmūryta sienelė su vardais. Jis pažinojo kiekvieną šeimą. Nuoširdžiai bendravo su visais, ne tik bažnyčioje, bet ir klebonijoje, parduotuvėje, autobuse ar gatvėje. 1997 m. rugsėjo mėnesį išleistas į pensiją (emeritus). 2006 m. gruodžio 16 dieną klebonas Antanas Andriuškevičius-Andraitis, sulaukęs 83 m. ir prie altoriaus išbuvęs 60 metų, mirė. Tai ilgiausiai Ratnyčios parapijoje tarnavęs kunigas. Palaidotas bažnyčios šventoriuje.

36 Virginijus Česnulevičius (g. 1970 m. gegužės 17 d.), įšventintas 1994 m. gegužės 28 d., Ratnyčioje dirbo 1997–1999 metais.

37 Almantas Kibirkštis (g. 1970 m. rugsėjo 2 d.), įšventintas 1997 m. gegužės 17 d., Ratnyčioje dirbo 1999–2009 metais.

38 Žydrius Kuzinas (g. 1975 m. gegužės 12 d.), įšventintas 2006 m. gegužės 6 dieną, Ratnyčioje dirbo 2009 – 2018 metais.

39 Žydrūnas Vabuolas (gim.1975m. rugpjūčio 17 d.), įšventintas 2000 m. rugsėjo 16 d., Ratnyčioje dirbo 2018 – 2019 metais

40 Medardas Čeponis (gim. 1954m. birželio 8 d.), įšventintas 1984 m. gegužės 27 d., Ratnyčioje nuo 2019 m. birželio 29 d.

 

Istoriniai šaltiniai:

– Ratnyčios parapijos kunigai / Joana Vaikšnoraitė / Druskininkų naujienos. – 2007, birž. 8-14 (Nr. 23), p. 4.

– Ratnyčios RKBA.

– Pranas Bernota

Respublikinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje saugomas Stasio Čiurlionio 1923 m. rašytas kelių lapų rankraštis, skirtas Ratnyčios klebono nuo 1905 iki 1923 m. Prano Bernotos atminimui. S. Čiurlionis – genialiojo Mikalojaus Konstantino brolis, nepriklausomos valstybės kūrėjas ir susisiekimo ministras. To laikotarpio kovos dvasia parašytas jo straipsnis pasakoja apie Ratnyčios parapijos praeitį, apie iki šių dienų tebestovinčios Ratnyčios bažnyčios statytojo kun. P. Bernotos asmenybę.

„Tikroji priežastis, kuri lėmė tai, kad Ratnyčios parapijos ir apylinkių žmonės išlaikė protėvių kalbą ir papročius, buvo Ratnyčios medinė bažnytėlė, aštuonioliktame šimtmetyje kunigaikščio Sapiegos pastatyta, ir tos bažnyčios vadai – kunigai. (…)

Vienas iš mano atmenamų Ratnyčios klebonų kun. Buivydas, nujausdamas savo parapijiečių troškimus, pradėjo rinkti aukas. Tačiau surinkęs apie 5000 rublių ir apskaičiavęs, kad tos sumos toli gražu neužteks bažnyčiai pastatyti, pastatė naują kleboniją ir šiek tiek atnaujino bažnytėlę. Kun. Buivydui išvykus, Ratnyčion buvo paskirtas kun. Pranas Bernota. Jis per trumpą laikotarpį sugebėjo patraukti parapijiečių simpatijas. Jo parapijiečiai, paskutiniais kun. Buivydo klebonavimo laikais gausiais būriais pradėję lankyti Druskininkų bažnyčią, dabar vėl pripildydavo senutę savo bažnytėlę, aplinkinį šventorių ir kapines. Jo pamokslai, aiškia, gryna lietuvių kalba sakomi, skambėjo iš gilumos  širdies, ir sakomų pamokslų reikšmingi žodžiai įstrigdavo į žmonių širdis. Jam klebonaujant, man pirmą kartą teko gėrėtis suplikacijomis, kurios buvo giedamos visiškai gryna nuo barbarizmų lietuvių kalba.

Savo parapijiečius jis ragindavo įsigyti naujas maldaknyges,  pats dalydavo jas kaip dovanas jaunimui. Pamatęs mane, dažnai pakviesdavo pietų, tačiau pietavo tik po mišparų, o valandą ar pusantros apsuptas parapijiečių kalbėdavosi su jais įvairiais reikalais, teikdamas jiems patarimus įvairiais gyvenimo klausimais.

Nepatiko jis Druskininkų lenkams ir lenkėjantiems, jie dėdavo pastangas jį iškelti, gal dėl to ne kartą jam buvo siūlyta persikelti į geresnę parapiją, bet kun. P. Bernota mokėdavo atsisakyti ir pasiliko tarp savųjų mylimų parapijiečių. Jis suprato, kad sugriuvus medinei bažnytėlei, išnyks ir lietuvių dvasinė tvirtovė. Suprasdamas savo parapijiečių giliausius troškimus, pasiryžo palikti jiems amžiną paminklą. Pradėjo tam darbui ruoštis. Lėšų jam pavyko surinkti iš savo suvargusių parapijiečių, bet ne daugiau kaip jo pirmtakui kun. Buivydui. Tačiau jis nepaisė, kad gražios ir kuklios mūrinės bažnyčios sąmata beveik dešimteriopai viršijo turimas jo lėšas.

Kun. Bernota pradėjo statybos darbus, akmenis ir reikalingą miško medžiagą suvežė žmonės, plytos ir kalkės buvo pagamintos. Darbininkų samdyti nereikėjo, kiekvienas kaimo žmogus paskiromis dienomis atlikdavo sunkų juodą darbą. Samdomi buvo tik meistrai. Darbą organizavo ir prižiūrėjo pats kun. Bernota. Trūkstamas lėšas papildė parapijiečių giminės aukomis iš Amerikos. Po dvejų metų įtempto darbo bažnyčios statyba buvo baigta. Žmonės džiaugėsi ir didžiavosi savo, o ypač savo Vado, darbo vaisiumi.

1918 m. vasarą grįžęs iš Rusijos, aplankiau šį garbingą žmogų. Mane priėmė kaip Tėvas išskėstomis rankomis. Pradėjome kalbėtis atsikuriančios Tėvynės tema. Pasirodė, P. Bernota buvo žymiai platesnių ribų Nepriklausomos Lietuvos šalininkas. Jis, kaip ir Petras Vileišis, geidė sukurti savo Tėvynėj erdvesnius rūmus, kuriuose galėtų sutilpti ir gudai, ir katalikai. Tais laikais reikėjo susirūpinti savivaldos ir apsaugos organizavimu, nes buvo nujaučiama, kad okupantai apleis mūsų kraštą. Tačiau okupacijos valdžios organai neleisdavo sušaukti jokių susirinkimų panašiems klausimams aptarti. Kun. P. Bernota sumanė suruošti Ratnyčioje tautinę šventę ir čia per pamokslą pats nušviesti žmonėms subrendusį Valstybės atkūrimo reikalą, taip pat vietos savivaldos ir apsaugos organizavimosi klausimą. Paskirtą dieną 1918 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje suplaukė žmonių minios ne vien iš Ratnyčios parapijos, bet ir iš tolimesnių apylinkių, nuo Perlojos, Dubičių, Kabelių, Asužos ir Užnemunės. Bažnyčios vidus buvo papuoštas vainikais, o iš oro – tautinėmis vėliavomis. Pamokslas buvo paremtas Evangelijos tekstu apie jaunikaičio prisikėlimą iš mirusiųjų, jis gražiai pritiko mūsų atgyjančiai jaunai Valstybei. Tuo ilgu ir turiningu pamokslu susirinkusiems buvo nušviesti visi aptarti klausimai. Žmonių nuotaika buvo be galo pakili. Vėliau kun. P. Bernota mane įtikino, kad greitai, reikalui esant, turės tūkstantį ginkluotų vyrų. Nuo spalio 1 d. Valstybės Tarybos pavedimu Seinų krašte pradėjau organizuoti parapijas, valsčius, komitetus ir milicijos būrius. Šį darbą bedirbdamas, sužinojau, kad gana gausus būrys legionininkų atvyko iš Gardino ir užėmė Druskininkus, kur lenkai įsteigę savo komendantūrą. Nuo šio laiko kun. Bernotos neteko daugiau matyti, tik iš atvykusių nuo Užnemunės žmonių teko sužinoti, kad nuo to laiko kun. P. Bernotos organizacinis darbas buvo sustabdytas. Tik vėliau Ratnyčios klebonijoje buvo apgyvendintas legionininkų būrys, nuo kurio kun. Bernotai teko patirti daug nemalonumų (kas tuo metu vyko Ratnyčioje, nežinoma). Jo artimieji buvo terorizuojami, bet jo skelbiami šūkiai, nuo Dzūkijos pasienio plačiai nuaidėję Dzūkijos miškais, pasiekė Perloją, Dubičius, Marcinkonis ir daugelį jaunuolių subūrė į partizanų eiles ar pažadino stoti į 1-ąjį Lietuvos kariuomenės pulką Alytuje.

Pats kun. P. Bernota pasiliko Ratnyčioje, kiek galėdamas padėdavo kantriai nešti savo parapijonims naują okupantų jungą, bet jo išvarginta, nerami ir pairusi sveikata silpnėjo. Ne taip seniai, rodos, nepalaužiamojo valia ir neišsemiama energija nyko ir štai 1923 metų rugsėjo 8 d. kun. P. Bernota mirė. Ratnyčios kapinėse per du šimtmečius palaidota daug kartų žmonių, darbe ir prakaite praleidusių savo pilką gyvenimą. Jie mirdami laimino pasiliekančiuosius. Tarp jų palaidotas ir kun. P. Bernota. Per du dešimtmečius tai bene tik antras dvasios ganytojas, kuris ten palaidotas. Mirė Jis išvydęs atgimstančios Tėvynės aušrą, tačiau pradėtą Tėvynės darbą sustabdė susidėjusios aplinkybės.“