Žmonės

 

DIEVO ŽODIS:

Taigi, turėdami tokią viltį, mes viską dėstome atvirai,  ne kaip Mozė, kuris ant veido užsileisdavo gaubtuvą, kad Izraelio vaikai nepamatytų jo laikino spindesio pabaigos.  Deja, jų protai atbuko. Iki šios dienos jų akis dengia tas pats gaubtuvas, kai skaito Senąjį Įstatymą, ir jis lieka nenudengtas, nes jį nuimti tegali Kristus.  Taip, iki šios dienos, kada tik skaitomas Mozė, gaubtuvas tebedengia jų širdį.  Bet vos tik žmogus atsigręžia į Viešpatį, gaubtuvas nukrinta. Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. 18 Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas.

(2 Kor 3, 12–18)

AŠ TIKIU, NES…

tikėjimas yra Dievo dovana man, kuri leidžia judėti į priekį, kuri padeda pastebėti, kad pasaulis yra nuostabus ir Dievo kūrybos palytėtas. Tikiu, nes negaliu netikėti, nes tai duotybė, kuri neleidžia mano širdies žvilgsniui užmigti, kuri padeda man pažvelgti ne tik į Dievą, bet ir savo vidų, leidžia augti ir skleistis net kančioje…

Dzūkija apima didelę pietrytinę, pietinę šalies teritoriją. Mūsų parapijos dzūkus pagal gyvenimo būdą galima būtų priskirti prie šilinių (dauguma šilinių kaimų yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje), o mūsų dzūkų teritorija iki kairiojo Nemuno kranto, tad kai kurie bruožai išlieka kaip panemunės dzūkų.

Daugeliui būtų įdomu sužinoti, kiek gyvena vietinių dzūkų, kiek atvykusių kitų dzūkų ir kitų tarmių žmonių.

Šiomis dienomis mes nejaučiam žmonių skirtumų tarp atskirų kaimų, tačiau iš tarties senieji gyventojai atskiria švendubrėną nuo ratnyčėno ar jaskoniškio, jaučia vecūniškio ar neraviškio tarmę. Prof. V. Vitkauskas yra išstudijavęs mūsų parapijos tarmes ir akcentavęs, kad mūsų tarmė turtinga senųjų kalbų žodžių, yra dar išlikę senųjų jotvingių, prūsų žodžių mūsų dzūkų kalboje.

Senąjį gyvenimo būdą tikriausiai esame pamiršę: nekertame miškų ir nevežame rogėmis į geležinkelius, neplukdome Nemunu rąstų, nepiname krepšių (kašikų), neskobiame iš medžio indų, avilių, nekopinėjame medaus drevėse, nesėjame, nerauname, neminame linų, neverpiame siūlų (linų, vilnų), neaudžiame audeklo rietimų, nebaliname jų pievų vandeny, neaudžiame lovatiesių, rankšluosčių, nevejame virvių, pančių ir botagų, nesėjame rugių ir nedengiame šiaudais stogų, beveik nesodiname bulvių, netraukiame žuvies tinklais, kiti medžioja po mūs miškus… ir vaikų kiekvienoje troboje mažai… Gal dar yra išlikęs iš prosenelių geismas lėkti į miškus grybauti, retkarčiais ir uogelę nuskinti.

Gal nejaučiame, kad dar mumyse yra išlikus senoji kalba, kuria kalbėjo mūsų tėvai, kuria dažniausiai nejausdami prabylam sutikę vaikystės draugą. Paieškokim senolių žodžių savo atminty, ištarkim, kartokim ir savo vaikams dzūkiškai pasakykim. Sakykime garsiai.