Vienuolija

 

DIEVO ŽODIS:

Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“

(Mk 10, 21).

AŠ TIKIU, NES…

tikėjimas yra Dievo dovana man, kuri leidžia judėti į priekį, kuri padeda pastebėti, kad pasaulis yra nuostabus ir Dievo kūrybos palytėtas. Tikiu, nes negaliu netikėti, nes tai duotybė, kuri neleidžia mano širdies žvilgsniui užmigti, kuri padeda man pažvelgti ne tik į Dievą, bet ir savo vidų, leidžia augti ir skleistis net kančioje… 

Antroje XIX amžiaus pusėje Lenkijoje kapucinas pal. t. Honoratas Kozminskis pasirodė kaip ypač gerai suprantantis ,,laiko ženklus“. Lenkija, padalinta tarp trijų grobikų, kaip valstybė neegzistavo. Rusų okupuotoje teritorijoje buvo taikomos ypač griežtos represijos, vykdoma rusifikacija, likviduojami vienuolynai. Tėvas Honoratas dėjo pastangas gelbėti tikėjimą, gaivinti dorovę, stiprinti tautinį sąmoningumą. Didelę jėgą dvasiniam atgimimui jis įžvelgė vienuoliniame gyvenime, todėl stengėsi jį išsaugoti, sukurdamas naują, iki šiol šalyje dar nežinomą slaptą vienuolinį gyvenimą. Nariai tarnavo žmonėms toje aplinkoje, iš kurios buvo kilę, išoriškai gyvendami taip, kaip ir iki šiol.

1877 m. vyko Švč. M. Marijos apsireiškimai Gietšvalde ir pirmos trys seserys pasiaukojo M. Marijai. Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių Kongregacijos įkūrimo data laikoma 1878 m. Seserų dvasinio gyvenimo pagrindas buvo slaptas Kristaus ir Jo Tyriausios Motinos gyvenimo sekimas, o ypatingas uždavinys – gaivinti kaimo žmonių tikėjimo ir krikščioniškos doros dvasią, vykdant apsireiškimų nurodymus.

Pirmaisiais bendruomenės formavimosi metais vienuolės gyveno pavieniui ir tik laikinai bendrai. Jos sudarė pagrindinį vienuolijos branduolį, apaštalaudamos šeimose ir bendruomenėse. Su ,,pavienėmis“ seserimis bendradarbiavo seserys, nuolat gyvenančios bendrai. Trečia grupė seserų nebuvo glaudžiai susijusios su bendruomene ir gyveno kaip pasaulietės tretininkės, nedarydamos įžadų.

Vėliau, po 1909m., kai Apaštalų Sostas patvirtino vienuolinį gyvenimą tik bendrai gyvenančioms seserims, kongregacija visiškai perėjo į bendro gyvenimo kelią, likdama neabituota vienuolija.

Lietuvos provincija įkurta 1923 m. vasario 8 dieną, o šios provincijos steigėja – motina Margarita Rimkevičaitė.

Iki 1940 m. seserys įsteigė ir sėkmingai dirbo mergaičių amatų ir namų ruošos mokyklose Panevėžyje, Tauragėje, Rokiškyje, Žemės ūkio mokykloje Adakave, vaikų darželiuose Palangoje ir Panevėžyje, mergaičių globos namuose Kaune bei vaikų prieglaudoje Girėnuose. 1940 m. tarybinei valdžiai okupavus Lietuvą buvo nacionalizuoti vienuolijai priklausantys pastatai, seserys išvarytos iš nuosavų namų, atleistos iš įstaigų. Tuo laiku daug seserų dirbo parapijose vargonininkėmis, procesijų vadovėmis, slapta ruošė vaikus, jaunimą bei suaugusiuosius sakramentams, organizavo katalikiškus renginius. Atkūrus Nepriklausomybę 1993 m. seserys atgavo centrinius namus Panevėžyje.

Šiuo metu vienuoliją sudaro bendrai gyvenančios seserys ir pamažu atsikuria pavieniui gyvenančių seserų bendruomenė.

 Iš kongregacijos istorijos

 

Vienuolinis pašaukimas – ,,kaip gražu likti su Tavimi, atsiduoti Tau, visą savo gyvenimą sukaupti apie Tave!“

Vienuolinis pašaukimas įsišaknijęs Tėvo žvilgsnyje: tai Jis įsižiūrėjo ir laukia atsakymo iš savo pasirinktųjų. Jėzaus žvilgsnyje pastebime amžinos meilės gelmę, kuri subtiliai liečia žmogaus širdį. Dievas kviečia palikdamas kiekvienam laisvę apsispręsti: atsakyti į Jo kvietimą ar pasirinkti pačiam gyvenimo kelią. ,,Žmogus, kuris leidžiasi Jo meilės pavergiamas, negali visko nepalikti ir nesekti paskui Jį, tarytum išgyvendamas pranašo Jeremijo patirtį: ‘Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, – aš leidausi suvedžiojamas’ (Jer 20, 7).“ (Plg. VC 18). Tuomet didžiausia ir svarbiausia meile tampa Jėzus, giliausias troškimas – būti su Juo ir vienintelis tikslas – sekti Jį, kur tik Jis nuves.

Daugiau LIUDIJIMŲ…