Liudijimas

 

DIEVO ŽODIS:

Jeigu priimame žmonių liudijimą,tai Dievo liudijimas didesnis.O Dievo liudijimas toksai:jis yra paliudijęs apie savo Sūnų.Kas tiki Dievo Sūnų,tas turi savyje tą liudijimą.Kas Dievu netiki, tas jį melagiu laiko,nes nepatikėjo liudijimu,kurį Dievas davė savo Sūnui.O liudijimas toks:Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje.Kas turi Sūnų, turi gyvenimą.Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo.

(1 Jn 5, 9–12)

AŠ TIKIU, NES…

Mokausi įsiklausyti į Dievo žodį, kad jis kristų man į širdį kaip į derlingą dirvą ir atneštų saldžių vaisių kasdienybei.

Kad žodis įsikūnytų gyvenime

Esame geri katalikai. Bent taip manome. Dievui skiriame garbingą vietą savo gyvenime – valandą sekmadieniais ir po kelias minutes rytais ir vakarais. Šiek tiek remiame savo bažnyčią. Esame padorūs. Negi to neužtenka? Juk visko turi būti su saiku – net ir Dievo. Tačiau ar Dievui tokio mūsų saiko užtenka? Ar bent paklausiame, ką Jis mano ir ko nori?

Dievui per maža garbingo kampelio mūsų namuose. Jis nori būti visur, kur esame mes. Dievui per maža vienos valandos per savaitę – Jis nori su mumis būti kiekvieną minutę. Dievui per maža mūsų proto, lūpų ir širdies maldos – Jam reikia ir mūsų darbų. Krikščionybė neturėtų būti patogi religija. Ji yra labai radikali, reikalaujanti viską Dievui atverti, viską atiduoti į Jo rankas ir dėti visas pastangas. Bibliją galima palyginti su laimingo, sveiko, teisingo gyvenimo instrukcija – tereikia laikytis jos nurodymų, daryti, kaip ten parašyta. Šv. Jokūbas laiške rašo: „Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo.“ (Jok 1, 23–24).

Aš nenoriu būti tas paikas žmogus, nežinantis, kas jis yra, ir statantis namą ant smėlio. Noriu būti išmintingas žmogus, kaip žiburys, šviečiantis aplinkiniams, todėl atėjau į 2011 m. spalį pradėjusią rinktis maldos grupelę. Mes vadovavomės šv. Ignaco, jėzuitų ordino įkūrėjo, dvasine patirtimi. Jis pataria, kaip nusiteikti, kad pavyktų užmegzti ryšį su Dievu, kaip atpažinti savo pašaukimą, pamoko įvairių maldos būdų, duoda patarimų, kaip elgtis, kai patiriame piktosios dvasios puolimus, kurie į gėrį einantį žmogų ištinka gana dažnai, o gal net nuolat. Kun. Liongino Virbalo, SJ, sudaryta knygelė, pagal kurią meldėmės, yra suskirstyta į 33 savaites, o savaitės – į dienas. Kiekvienai dienai siūloma bent viena ištrauka iš Šv. Rašto ir kelios mintys iš kitų šaltinių. Kasdien taip melsdamiesi, geriau pažįstame save, Dievą, Jo valią.

Kuo labiau gilinuosi, tuo daugiau netikėtų dalykų atrandu ir tuo geriau suvokiu, koks vis dėlto geras yra Dievas. Jis iš tikrųjų daro tai, ką sako: pareikalauja peržengti save, bet ir nuima ne Jo uždėtas naštas; neatsiliepia į labai svarbų mano prašymą, bet suteikia daugiau, negu prašiau. Kuo labiau pažįstu Dievą, tuo geriau matau, kad Jis toks pat asmuo, kaip aš, ir kad Jis mąsto visiškai kitaip nei aš. Tai aš knaisiojuosi po savo ir kitų nuodėmes, o Dievas be galo pozityvus – Jis siekia įpūsti tą dieviškąją kibirkštėlę, kurią į mane įdėjo, o nuodėmes tiesiog atleidžia. Jei ir aš taip žiūrėsiu į žmones, visiems nuo to bus tik geriau. To ir mokausi. Kai manau, kad jau kai ką išmokau, pasirodo, kad vis dar esu tik „pirmoje klasėje“, bebandanti gyventi pagal krikščionybės pagrindus. Kad būčiau gera krikščionė, atrodo, reikia tiek daug, bet kartu ir mažai: tik (net) pastebėti žmogų ir jam padėti, tik (net) per maldą žiūrėti į Dievą, o ne į save, tik (net) priimti save tokią, kokia esu – sugadintas Meistro paveikslas.

Galvodavau, kad man nebūtų buvę sunku kaip Marijai pasakyti „taip“. Bet kaip sunku pasakyti „taip“ žmogui, kuris tau nuolat sako „ne“, kaip sunku priimti į širdį tą, kuris badosi kaip kaktusas ir to net nepastebi, kaip sunku žengti tikėjimo žingsnį ir tiesiog nesisaugoti, leidžiant Dievui nuspręsti, ar man reikia būti apsaugotai, ar sužeistai. Pasakyti „taip“ – tik ilgos tikėjimo kelionės pradžia. Kaip giliai Dievo Žodis buvo įsišaknijęs į Mariją, jei ji neprarado tikėjimo, kad Jėzus yra dieviškas, o ne paprastas vaikas, kai ji tamsų vakarą po ilgos kelionės nerado vietos žmonių namuose, o buvo iš pasigailėjimo įleista į dvokiantį tvartą. Kaip jausčiausi, jei turėčiau nakvoti su karvėmis ir asilais ant glėbelio šiaudų, pro plyšius pučiant vėsiam nakties vėjui? Kaip jausčiausi, jei tokioje aplinkoje turėrų gimti mano vaikas? Ar neičiau reikalauti savo teisių, įrodinėti, kad esu verta gauti geriausią kambarį geriausiuose namuose, nes nešioju paties Dievo Sūnų? Ar nesmerkčiau tų žmonių? O gal visiškai nusiminčiau? O ką darė Marija su Juozapu? Jie nuolankiai priėmė tikrovę tokią, kokia ji yra. Jie buvo mažesni už visus žmones, labiausiai paniekinti, labiausiai nepastebėti, be balso. Ar aš sutinku savo aplinkoje būti mažiausia iš visų?

Mokausi sutikti. Taip pat mokausi parodyti save, kai to reikia, kai to iš manęs reikalauja Dievo žodis. Mokausi kiekvienoje situacijoje būti taip, kaip būtų geriausia ne mano, o Dievo požiūriu. Mokausi įsiklausyti į Dievo žodį, kad jis kristų man į širdį kaip į derlingą dirvą ir atneštų saldžių vaisių kasdienybei.

Kristina Šamatovič

Daugiau LIUDIJIMŲ…