Liudijimas

 


DIEVO ŽODIS:

Jeigu priimame žmonių liudijimą,tai Dievo liudijimas didesnis.O Dievo liudijimas toksai:jis yra paliudijęs apie savo Sūnų.Kas tiki Dievo Sūnų,tas turi savyje tą liudijimą.Kas Dievu netiki, tas jį melagiu laiko,nes nepatikėjo liudijimu,kurį Dievas davė savo Sūnui.O liudijimas toks:Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje.Kas turi Sūnų, turi gyvenimą.Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo.

(1 Jn 5, 9–12)

AŠ TIKIU, NES…

Tik Jis mums  suteikė stiprybės pradėti viską iš naujo ir nuoskaudas užrakinti praeities skrynelėje.

Dievo pėdsakas

Juoda – balta, juoda – balta, juoda – balta. Kas tai? Pėščiųjų perėja, o gal gražuolis zebras? Kokį bepasirinktumėt atsakymą, jis bus teisingas. Dažnai pagalvoju, žmogaus gyvenimas lyg ta pėsčiųjų perėja,  per kurią praeina daug žmonių. Vieni tampa draugais, kiti lieka tiesiog pažįstamais, treti išnyksta iš mūsų akiračio. Kiekvienas iš jų palieka savo pėdsaką mūsų gyvenime. Dievo pėdsakas ten, taip pat yra, bet kaip jį surasti? Juk norisi visko čia ir dabar ir kuo lengvesniu būdu.

Aš noriu pasidalinti savo gyvenimo keliu… kuris lyg pėsčiųjų perėja. Juoda – balta, juoda – balta. Dėkoju Dievui, kad nesumaišiau šių spalvų į vieną, kad mano kelias netapo vienodai pilkas ir niūrus.

Užaugau geriančių tėvų šeimoje, jie ne tik gėrė, išgėrę tapdavo agresyvūs. Mūsų nemušė (aš dar turiu brolį), bet tarppusavy, tai pliekdavosi iki kraujo. Skraidė kas tik pakliūdavo po ranka. Mano šviesa buvo mano močiutė ( mamos mama). Iki mokyklinio amžiaus augau ( su broliu) pas ją. Paskui visas atostogas leisdavau taip pat. Tai buvo mano rojaus kampelis. Čia kaimo trobelėje,  aš nurimdavau, dvasiškai sustiprėdavau. Kiekvieną sekmadienį su močiute važiuodavau į Bažnyčią. Būtent ji privedė pirmosios komunijos ir sutvirtinimo sakramento. Močiutė man nutiesė kelią, per mano vaikišką širdelę link Dievo. Iš tėvų šilumos ir švelnumo nesulaukdavau, o taip norėjosi… Tada gerai nė nesuvokiau, kada namuose pasislėpus tūnodavau ir melsdavausi, kad tas ramstis ir guodėjas, buvo taip šalia, Jis buvo mano širdyje. Melsdavausi, kad nematytų tėtis. Jis to nepakęsdavo ir mane skaudindavo, savo įvairiausiom replikom, savo nusistatymu prieš Dievą. Melsdavau, kad liautūsi gėrimai ir muštynės.  Man devyneri, o mano žaislai buvo gyvuliai – karvės, kiaulės ir lakstymas su pašarais paskui juos. Troškau ramybės. Labai bijojau, kad jų gėrimai gali baigtis tragedija. Man buvo dvylika, kai Vasario 16 dieną, mano tėtį rado sušąlusį sniege, netoli namų. Mirė jaunas trisdešimt ketverių metų vyras, dviejų vaikų tėtis. Buvo be galo skaudu ir gaila. Bet ar galit įsivaizduot kokioje kančioje augau? Jeigu praėjus porai mėnesių po mirties žiūrėdama mamai į akis aš pasakiau ,, Ačiū Dievui, gal dabar į mūsų namus ateis ramybė“ . Deja, labai greitai į mūsų namus, įžengė kitas vyras. Ir vėl viskas iš pradžių – nesibaigiančios alkoholio upės.

Baigus devynias klases,  išvažiavau gyventi pas močiutę. Ten vėl jauku, tiesiog miela malonu. Laikas ėjo, o aš vis dažniau pagalvodavau, kokia bus mano šeima, koks bus mano vyras? Neduok Dieve, piktnaudžiaus alkoholiu. O gal nesukursiu šeimos?  Nes daug kas nusisuka nuo merginų, kai pamato kokioje aplinkoje jos užaugo. O kur dar liaudies išmintis ir posakiai “ obuolys nuo obels, netoli rieda“irt.t. bet jeigu ta obelis auga ant kalniuko. Obuoliukas – bumt nukrito ir nuriedėjo toli, toli…

Susipažinau su vaikinu. Ištekėjau labai jauna, man buvo devyniolika. Pirma vestuvių diena buvo graži visom prasmėm. Ir gamta džiaugėsi, ir mes buvom laimingi. Antra diena buvo juoda ir klaiki. Dargana, lietus ir pirmas antausis  nuo vyro. Patikėkit, meldžiau Dievo ne tokių vestuvių ir ne tokios, naujo gyvenimo pradžios. Mintyse piešiau savo namus, jaukius, šiltus, bet kai po vestuvių vyras nusivežė parodyti kokį išnuomavo namelį, aš stovėjau lyg ištikta stabo. Galvojau, nejaugi aš tik tiek verta, ar jis negalėjo labiau pasistengti? Ką padarysi, tiek tai tiek, gyvent juk reikia. Meldžiau ramybės, bet gavau tokį uraganą, kad nuo įsisiautėjusio vyro, bėgdama šlepetes pamesdavau. Dažytis nemėgau, bet kartais dovanotas ilgalaikis makiažas mane „papuošdavo“ , vyras tiesiog būdavo greitesnis už mane. Negėręs, jis buvo visiškai kitoks – jautrus, nuoširdus, mylintis žmogus. Bet blaivą jį mažai matydavau.

Galvojau, kad nėštumas viską pakeis, deja. Vyro agresija ir alkoholis niekur nedingo, jo nesustabtydavo, kad aš nešioju jo kūdikį. Nėštumas buvo labai sunkus, tik Dievo ir gydytojų dėka, aš išsaugojau vaikelį. Iki gimdymo buvo leidžiami vaistai. Artimieji buvo labai sunerimę, kad vaikutis gali gimt labai neramus ir aš nesuvaldysiu dviejų rėksniukų ( vyro ir sūnaus). Save raminau – viskas Dievo rankose.

Gimė sūnus, likus porai dienų  iki Šv. Kūčių. Jūs neįsivaizduojat, kaip Dievas mane apdovanojo, gavau kompensaciją su kaupu. Sūnelis buvo sveikas, gražus ir toks ramus, verkdavo labai ne daug. Vienoje palatoje su manim gulėjo kita moteris su naujagimiu. Ji džiaugėsi, kad jos vyras visą nėštumą, ją labai lepino, kad ji neturėjo jokių nemalonumų. Man šioje vietoje, be liko tik patylėt. Neturėjau kuo pasidžiaugt. Tačiau, jos vaikutis buvo toks verksniukas, kad dieną – naktį, sūpuodavo ant rankų  ir tai neįtikdavo.

Rusenusi viltis, kad gal jau dabar liausis vyro gėrimai ir vėl tyliai užgęso. Jis toliau vergavo alkoholiui ir spragsėjo lyg eglinės malkos krosnyje. Blogiausia tai, kad aš pradėjau jo negerbti ir mano poelgiai jo atžvilgiu, buvo toli gražu ne širdies pašnibždėti. Įjungiau visu galingumu protą ( jis ne visada geras patarėjas) ir pradėjau keršyti.

Sūnelis augo, stiprėjo, savo ramybe ir gerumu stebindamas aplinkinius. Nepastebėjau, kaip greitai išsiskleidė pirmasis  gimtadienio žiedas. Gyvenimas bangavo, ošė ir šniokštė. Išsigandau, kad paskęsim visi trys. Reikia kažką daryti, nes kitaip mano vaikas rankios mano vaikystės šukes( alkoholio aš nevartojau). Vyro atsisakyti alkoholio ir ieškoti pagalbos neįtikinau. Kai vaikui buvo dveji su trupučiu, aš vyrą palikau. Gerų žmonių dėka ( jų savo gyvenime sutikau daug). Išsinuomavau visai šalia savo darbovietės, vieno kambario butelį. Uždirbau nedaug, bet namuose turėjom nuolatinę viešnią – Ramybės vardu. Vaiką nuveždavau į darželį, pati į darbą. Taip ir sukomės. Gal ir sunku bus patikėt, bet kai man pritrūkdavo pinigų ir kai mintyse pagalvodavau: – na turėčiau, bent dešimt litų, man užtektų… ir stebuklas, aš rasdavau pinigų, pamestų tiesiog gatvėje ( ir tai buvo ne vieną kartą). Kažkam buvo liūdna, bet aš tada būdovau tokia laiminga… Gyvenau, susibendravau su kaimyne, kuri  viena  augino mergaitę. Niekur nedirbo, jos pragyvenimo šaltinis buvo tiesiog savivaldybės paramos skyriaus skirti kuklūs pinigėliai. Kai mano stalas būdavo gausesnis, pasikviesdavau ją su dukryte į svečius. Vaikai kartu pavalgydavo. Suprasdavau ją, nes jai kaip ir man pritrūkdavo ir maisto, ir pinigų. Bet kai širdis yra gyvenimo kelrodis, kitaip elgtis tiesiog negali. Vieną sekmadienio popietę, ji atėjo ir paprašė nors kokio maistelio, kad galėtų pamaitinti savo dukrytę. Mano šaldytuve tuo metu, garbingai gulėjo gabaliukas lašinių ir du kiaušiniai. Greitai suvedžiau galus: – aha, mano vaikas dabar pamaitintas, vakare užkrimsim kažko, nors dar visai neaišku ko. O rytoj ryte, sūnelis pavalgys darželyje, na o aš jau kaip nors.  Atidaviau tuos du kiaušinius ir gabaliuką lašinių. Kada vaikai sotūs, mes mamos būnam pačios laimingiausios. Tą patį sekmadienio vakarą aš sulaukiau telefono skambučio, skambina draugė ir sako: – žinai, mes pjovėm kiaulę ir aš noriu tau atvežt mėsos. Patikėkit, atvežė pilną krepšį, šviežios, sultingos mėsos. Kaip manot, ar tai ne Dievo parodytas stebuklas? Juk Dievas veikia, per kitus žmones.

Mano vyrui taip pat buvo labai sunku, mes išsituokėm. Ir tada kai rankose laikė oficialų ištuokos dokumentą, suprato: mūsų kaip šeimos jau tikrai nėra. Šis dokumentas, nebuvo jam tiktai popiergalis. Tai buvo jo bilietas į kitą gyvenimą. Suvokė, kad jeigu gers, niekada nebūsim kartu. Turi rinkits – juoda arba balta. Jis mylėjo mus, tik nemokėjo to parodyt. Stebuklai pradėjo darytis tik tada, kada širdyje esantis meilės daigelis, nenumaldomai ieškojo išėjimo ir troško saulės šilumos. Pripažinimas savo silpnybių ir širdies atidavimas Dievui daro neįtikėtinus dalykus. Dienos vertė vis kitus lapus. Pradėjo laisvėti alkoholio šarvai. Iš lėto gijo, jų padarytos žaizdos. MALDA, MEILĖ, TIKĖJIMAS, VILTIS ir KITŲ ŽMONIŲ PAGALBA išlaisvino tą žmogų, slypėjusį tamsoje. Nedrąsiai į gyvenimo kelią išėjo meilės, gerumo, atjautos, nuolankumo kupinas vyras. Patikėkit buvo labai sunku, bet jisai tiesiog atidavė save į Dievo rankas. Tik Jis buvo jo, viltis ir stiprybė.

Viską pamynėm, visas nuoskaudas, įžeidimus. Mažais, trapiais žingsneliais artėjom vienas prie kito. Abiejų rankos telaikė spygliuotą rožės kotelį. Troškom, kad ant jo puikuotųsi prabangos kupinas žiedas. Kiekvienas iš savo širdies nešėm po žiedlapį atleidimo, nuolankumo, kantrybės, stiprybės, supratingumo, meilės… Nešėm, lipdėm ir dabar abu turim po rožės žiedą kuris puikuojasi mūsų širdyse. Buvo labai sunku. Bet mūsų stiprybė ir patarėjas buvo Dievas. Mūsų sūnaus gyvenimo sode skleidžiasi aštuonioliktas gimtadienis. Abu norim, jam iš savo patirties sukraut po tą patį žiedlapį iš savo širdžių. Jo širdis atvira Dievui – mes tuo kasdien įsitikiname. Linkim stiprybės ir toliau glaustis prie jo. Tik Jis padės rasti tinkamą sprendimą.

Sunku patikėt, kad būtent Dievas, žmogui skiria tiek skausmo, ašarų, neteisybės. Prašai vieno, gauni priešingą variantą. Juk paprasčiau numoti ranka ir sakyti: – kad man nereikia tokio Dievo, aš pats viską susitvarkysiu.

 Jis tik purto, krato, vėto ir mėto. Aš negalėjau į Jį numoti ranka. Sutiktas sielos guodėjas mano širdyje įsikūrė dar tada, kai buvau vaikas, toje mažoje kaimo trobelėje.

Dažnai tenka girdėti, kad dabar blogi laikai, jaunimas blogas, o štai anksčiau tai buvo gerai. Laikai dabar geri, kiemai pilni automobilių, parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių gausos. Pasikeitėm mes – žmonės. Tiesiog pasijautėm patys sau valdovai, ir nusigręžėm nuo Dievo. Tapom daiktų ir gyvūnų vergais. Mūsų namai didėja, bet nebelieka vietos ligotam, senam, vargo iškankintam seneliui,baldai prabangūs,bet  jais dažniausiai džiaugiasi kačiukai. Komplimentus ir gražius žodžius sakom žmogui tada, kada numiršta. Juk tada jam tikrai nereikia nei gražių žodžių, nei gėlių. Konteineriai rauda  kiek ten išmetama maisto, mes nelinkę dalintis, nors gal už mūsų buto sienos yra kaimynė, kuri iš laimės apsiverktų gavusi nors mažą gabalėlį nuo mūsų stalo.

Mylėkim, būkim jautresni ir širdies lobiais dalinkimės čia ir dabar.Leiskim kitiems prisiliesti prie mūsų širdies.

Nejaugi vis dar manot, kad viena be Dievo pagalbos būčiau sugebėjus vaikystės svajones, paverst tikrove? Mano vyras keturiolika metų blaivas. Galvojat jis taip paprastai ėmė ir tiesiog nustojo vartoti alkoholį? Tai didelis darbas ir vienam, be Dievo pagalbos susidorot labai sunku, o kartais tiesiog neįmanoma. Atsigęžkim vieni į kitus, nes ten kur mūsų širdis, ten mūsų lobis, ten mūsų Dievas. Tik Jis mums  suteikė stiprybės pradėti viską iš naujo ir nuoskaudas užrakinti praeities skrynelėje. Suteikė šansą laimėti – gyvenimo milijoną.

Daugiau LIUDIJIMŲ…