Liudijimas

 

DIEVO ŽODIS:

Jeigu priimame žmonių liudijimą,tai Dievo liudijimas didesnis.O Dievo liudijimas toksai:jis yra paliudijęs apie savo Sūnų.Kas tiki Dievo Sūnų,tas turi savyje tą liudijimą.Kas Dievu netiki, tas jį melagiu laiko,nes nepatikėjo liudijimu,kurį Dievas davė savo Sūnui.O liudijimas toks:Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje.Kas turi Sūnų, turi gyvenimą.Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo.

(1 Jn 5, 9–12)

AŠ TIKIU, NES…

Vieš­pats Die­vas iš­siun­tė jį (žmo­gų) iš Ede­no so­do… Ir pa­sta­tė į ry­tus nuo Ede­no so­do ke­ru­bus ir lieps­na švyt­­ruo­jan­tį ka­la­vi­ją – ke­lio prie gy­vy­bės me­džio sau­go­ti…

Elijos „žinia“

Anū­kė Eli­ja gi­mė ko­vo 19 die­ną, per Juo­za­pi­nes. Jau bir­že­lio mė­ne­sį, kai man pra­si­dė­jo atos­to­gos, pa­si­im­da­vau ją, anks­ti pa­bu­du­sią, pa­si­so­din­da­vau į kū­di­kių ne­šiok­lę ir ei­da­vom abi per snū­du­riuo­jan­tį Už­upį (ta­da gy­ve­nau Vil­niu­je), į Ber­nar­di­nų baž­ny­čią, į ry­ti­nes Mi­šias. Ten, ma­žo­je šo­ni­nė­je kop­ly­tė­lė­je, bro­liai pran­ciš­ko­nai mal­da ir au­ko­ji­mu pra­dė­da­vo die­ną. Ji smal­siai dai­rė­si, ty­liai klau­sė­si ir vi­sa­da po žo­džių „Šven­tas, šven­tas, šven­tas…“ vėl už­mig­da­vo…

Vie­nas iš pir­mų­jų jos iš­tar­tų žo­džių bu­vo amen. Juo pa­va­din­da­vo kry­žius ant baž­ny­čių bokš­tų, po­pie­žių pa­veiks­lė­liuo­se, re­li­gi­nes kny­ge­les ma­no dar­bo kam­ba­rė­ly­je. Kar­tą il­gai žiū­rė­jo į ta­ber­na­ku­lio nuo­trau­kė­lę ant ka­len­do­riaus la­po, iš­tie­sė ran­ky­tę, nu­si­šyp­so­jo ir iš­ta­rė: „Amen“.

Vie­ną die­ną kam­ba­ry­je ant sie­nos pa­ste­bė­jo ka­ban­tį ke­ra­mi­nį pa­veiks­lė­lį – su­ve­ny­rą, ku­rį ga­vau lauk­tu­vių iš drau­gės, ap­lan­kiu­sios Šven­tą­ją Že­mę. Ja­me sti­li­zuo­tai bu­vo pa­vaiz­duo­tas Je­ru­za­lės mies­to ga­ba­lė­lis. „Kas čia?“– ro­dy­da­ma pirš­te­liu, pa­klau­sė Eli­ja. „Na ži­nai,“ – gal­vo­jau, kaip čia su­pran­ta­miau pa­aiš­kin­ti vai­kui: „Čia toks mies­tas, Je­ru­za­lė. Štai, ma­tai – na­me­liai…“ „Jė­zus ta­pu ta­pu?..“ – per­trau­kė ma­ne Eli­ja. Li­kau be ža­do. Nie­ko pa­na­šaus jai ne­bu­vau pa­sa­ko­ju­si…

Kal­bė­ti Eli­ja pra­dė­jo bū­da­ma dve­jų me­tų ir iš kar­to sa­ki­niais. Vie­ną va­ka­rą sė­dė­jo kam­ba­ry­je ant kė­du­tės ir su­si­mąs­čiu­si, kaž­kur min­ti­mis nu­kly­du­si, ne­mirk­sė­da­ma žvel­gė į kam­ba­rio gi­lu­mą. Ma­ži vai­kai daž­nai taip da­ro… Tar­si už­si­sva­jo­ja. Man pa­rū­po su­ži­no­ti, kur­gi ji nu­kly­do… At­sar­giai pri­ėjau iš nu­ga­ros, pri­tū­piau ir ty­liai pa­klau­siau: „Eli­ja, ką ma­tai?“ Ji ra­miai, ne­atit­rauk­da­ma žvilgs­nio, at­sa­kė: „Dan­gu­je an­ge­liu­kai šo­ka… Daug an­ge­liu­kų…“ Jos at­sa­ky­mas nu­ste­bi­no. Pa­rū­po su­ži­no­ti dau­giau: „O Jė­zus ten yra?“ – „Yra… Eli­ją apa-pa pa­kė­lė…“ – „O ką Ma­ri­ja da­ro?“ – „Džiau­gia­si…“ –  anū­kė­lė at­si­su­ko į ma­ne ir pa­žvel­gė tar­si ste­bė­da­ma­si, kad aš ne­ma­tau… Ma­ne pri­bloš­kė tai, kad vai­kas api­bū­di­no Ma­ri­jos bū­se­ną, o ne kaž­ko­kį jos veiks­mą. Reiš­kia, ji tik­rai ma­tė tai, apie ką kal­bė­jo.

Kar­tą va­ka­rie­niau­jant ji pa­žvel­gė į ma­ne ir rim­tai kon­sta­ta­vo: „Ma­mu­le, tu se­na…“ Su­mi­šau… Tik­rai to­kia ne­si­jau­čiau, o ir iš­vaiz­da bu­vau pa­kan­ka­mai jau­nat­viš­ka. To­dėl pa­rū­po iš­si­aiš­kin­ti, ką ji tu­ri ome­ny­je, tai sa­ky­da­ma. „O ta­vo ma­my­tė se­na?“ – pa­klau­siau. Eli­ja tru­pu­tį pa­mąs­tė ir at­sa­kė: „Se­na…“. Dar la­biau nu­ste­bau… „O tu, Eli­ja? Tu se­na?“ Min­ty­se kaž­ką ly­gin­da­ma, at­si­du­susi ta­rė: „Se­na…“ Čia jau ne­iš­tvė­riau: „Tai kas ta­da ne­se­nas?“ Eli­ja kuo ra­miau­siai pa­žvel­gė į ma­ne ir gūž­te­lė­ju­si pe­tu­kais at­sa­kė: „Die­vu­lis…“

Ket­ve­rių me­tų Eli­ją ve­džiau vie­ną ry­tą į dar­že­lį. Bu­vo gra­žus ry­tas, mer­gai­tė strik­sė­jo ša­lia įsi­ki­bu­si man į ran­ką. Bu­vo taip ge­ra, kad ne­iš­ken­tu­si gar­siai pa­sa­kiau: „Eli­ja, kaip aš ta­ve my­liu… Kaip džiau­giuo­si, kad Die­vu­lis mums ta­ve pa­do­va­no­jo…“ Mer­gai­čiu­kė, to­liau strik­sė­da­ma, ra­miai at­sa­kė: „Ne pa­do­va­no­jo, o pa­sko­li­no…“ Pri­si­mi­niau, kad kaip tik va­kar va­ka­re, grį­žus iš dar­že­lio, ji ma­nęs klau­sė, ką reiš­kia žo­dis pa­sko­lin­ti. Ta­da jai pa­aiš­ki­nau, kad kai ką nors do­va­no­ja­me, tai ne­grįž­ta­mai, o sko­li­na­me – tik kaž­ku­riam lai­kui. „Kaip tai su­pras­ti?“ – pa­klau­siau Eli­jos. Ji pa­lei­do ma­no ran­ką ir to­liau strik­sė­da­ma į prie­kį, pa­aiš­ki­no: „Aš gi tu­rė­siu pas Jį su­grįž­ti…“ Toks jos at­sa­ky­mas la­bai nu­ste­bi­no. Ir čia ne­iš­tvė­riau: „Tai ko­dėl pas mus at­ėjai?“ Eli­ja su­sto­jo, at­si­su­ko ir žvelg­da­ma į akis ra­miai at­sa­kė: „Ma­mu­le, kaip tu ne­su­pran­ti! Juk aš no­rė­jau GIMTI!“ Ji taip iš­ta­rė šį pas­ku­ti­nį žo­dį, kad jis man skam­bė­jo au­sy­se po­rą sa­vai­čių, pri­vers­da­mas per­mąs­ty­ti vis­ką, ką aš apie tai ži­nau, ir įver­tin­ti iš nau­jo… Ypač abor­tus…

Pas­ku­ti­nė Eli­jos „ži­nia“ bu­vo, kai jai su­ka­ko pen­ke­ri me­tai. Vie­ną die­ną at­si­bu­du­si ji ta­rė: „Ma­mu­le, kai aš bu­vau ma­ža, bu­vau šven­ta…“ „O da­bar?“ – pa­klau­siau. „Da­bar aš jau tu­riu daug ožių“…

Dau­giau to­kių „per­liu­kų“ Eli­ja ne­be­pa­žer­da­vo…

„Vieš­pats Die­vas iš­siun­tė jį (žmo­gų) iš Ede­no so­do… Ir pa­sta­tė į ry­tus nuo Ede­no so­do ke­ru­bus ir lieps­na švyt­­ruo­jan­tį ka­la­vi­ją – ke­lio prie gy­vy­bės me­džio sau­go­ti…“ (Pr 3, 23–24)

Onu­tė Drū­lie­nė

Daugiau LIUDIJIMŲ…