Liudijimas

 

DIEVO ŽODIS:

Jeigu priimame žmonių liudijimą,tai Dievo liudijimas didesnis.O Dievo liudijimas toksai:jis yra paliudijęs apie savo Sūnų.Kas tiki Dievo Sūnų,tas turi savyje tą liudijimą.Kas Dievu netiki, tas jį melagiu laiko,nes nepatikėjo liudijimu,kurį Dievas davė savo Sūnui.O liudijimas toks:Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje.Kas turi Sūnų, turi gyvenimą.Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo.

(1 Jn 5, 9–12)

AŠ TIKIU, NES…

At­vė­rė ma­no akis, kad iš­vys­čiau Jo be­ga­li­nę Mei­lę, ir do­va­no­jo nau­ją gy­ve­ni­mą.

Bū­ki­te pa­si­ren­gę, nes Žmo­gaus Sū­nus at­eis, kai ne­si­ti­kė­si­te (Lk 12, 40)

Iki tos die­nos pra­ėjo trys me­tai svars­ty­mo, abe­jo­nių, pa­stan­gų su­pras­ti, ką tu­rė­čiau da­ry­ti. Tie­sa, pas­ku­ti­niu me­tu bu­vau už­si­mir­šu­si, įsi­su­ku­si į tai, kas vyks­ta ap­link ma­ne, lei­dau­si ne­ša­ma gy­ve­ni­mo, ban­džiau ta­me sū­ku­ry­je at­ras­ti sa­ve.

Mo­kiau­si se­se­rų glo­bo­ja­mo­je mo­kyk­lo­je. Gruo­džio 8-oji – Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ne­kal­ta­sis Pra­si­dė­ji­mas. Kla­sės auk­lė­to­ja pa­mo­kos me­tu pra­ne­šė, kad ši die­na yra se­se­rų šven­tė ir jos kvie­čia po pa­mo­kų į vie­nuo­ly­ną, da­ly­vau­ti šv. Mi­šio­se. At­sto­vau­ti kla­sei pa­sky­rė ma­ne. Neap­si­džiau­giau. Pa­si­bai­gus pa­mo­koms no­rė­jau kuo grei­čiau grįž­ti na­mo, jau nie­kas ne­bu­vo įdo­mu, o čia dar rei­kė­jo ei­ti į „tą vie­nuo­ly­ną“. Nie­ka­da ne­si­do­mė­jau, kur jis yra, tie­siog ži­no­jau, kad kaž­kur ne­to­li mo­kyk­los. Šiek tiek su­py­ku­si, ne­pa­ten­kin­ta ėjau ir dai­riau­si…

Vie­nuo­ly­no kop­ly­čio­je bu­vo daug žmo­nių. Sto­vė­jau ir sau gal­vo­jau: „Mi­šios kaip Mi­šios, nie­ko ypa­tin­go ir ko čia man rei­kė­jo eit?..“ Vis­kas įvy­ko vė­liau. Žmo­nėms be­si­skirs­tant stai­ga su­vo­kiau, ko­kia di­de­le mei­le Die­vas ma­ne my­li. Ši mei­lė bu­vo be ga­lo di­de­lė, ste­bė­jau­si ja. Su­pra­tau, kad ne­ga­liu į ją ne­at­sa­ky­ti. Mei­lė bu­vo per di­de­lė, kad ga­lė­čiau ne­kreip­ti į ją dė­me­sio. Pra­dė­jau mąs­ty­ti, kaip at­sa­ky­ti į to­kią mei­lę. Tuo me­tu su­pra­tau, kad, jei no­riu, kaip at­sa­ky­mas ga­li bū­ti ma­no įsto­ji­mas į vie­nuo­ly­ną ir bū­tent į šį. Aš ne­svars­čiau ir šir­dy­je iš­ta­riau: „Taip, no­riu“. Die­vo mei­lė ska­ti­no pa­si­ti­kė­ti.

Pir­mą kar­tą įė­ju­si į tą pa­sta­tą iš jo iš­ėjau pil­na nuo­sta­bos. Jau­čiau­si, tar­si ma­no gy­ve­ni­mas bū­tų pra­dė­jęs te­kė­ti prie­šin­ga kryp­ti­mi, tar­si bū­tų ap­si­su­kęs 180 laips­nių kam­pu. Šir­dy­je už­si­plies­kė ug­nis, ku­ri ne­ge­so. Jis at­ėjo ta­da, kai vi­siš­kai ne­si­ti­kė­jau ir ne­lau­kiau. At­vė­rė ma­no akis, kad iš­vys­čiau Jo be­ga­li­nę Mei­lę, ir do­va­no­jo nau­ją gy­ve­ni­mą.

s. Vil­ma URBONAITĖ, PAMI

Daugiau LIUDIJIMŲ…