Liudijimas

 

DIEVO ŽODIS:

Jeigu priimame žmonių liudijimą,tai Dievo liudijimas didesnis.O Dievo liudijimas toksai:jis yra paliudijęs apie savo Sūnų.Kas tiki Dievo Sūnų,tas turi savyje tą liudijimą.Kas Dievu netiki, tas jį melagiu laiko,nes nepatikėjo liudijimu,kurį Dievas davė savo Sūnui.O liudijimas toks:Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje.Kas turi Sūnų, turi gyvenimą.Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo.

(1 Jn 5, 9–12)

AŠ TIKIU, NES…

pri­im­ki­me Jė­zų, my­lė­ki­me, at­leis­ki­me, pa­dė­ki­me vie­ni ki­tiems ir gė­ris nu­ga­lės blo­gį.

Kalėdinis sapnas

Su­sap­na­vau gra­žų sap­ną. Ma­no mo­ti­nos gim­ti­nė­je, Dzū­ki­jos kraš­te, Degs­nės miš­ke, – di­de­lis su­ju­di­mas. Tarp šim­ta­me­čių ažū­ri­nė­mis ska­ro­mis ap­si­go­bu­sių eg­lių nars­to le­di­nis vė­jas ir švil­pau­ja me­lo­di­ją: „Iš vai­kys­tės at­ei­na Ka­lė­dos“. Jis pro­tar­piais pa­ke­lia pla­čią ran­ko­vę ir vis pa­be­ria si­dab­ri­nių snai­gių „plos­tus“. Že­mė ra­miai lau­kia, ka­da leng­vu snie­go pa­ta­lu ją už­klos šiau­rys. Pu­šys puo­šia sa­vo ža­lias gar­ba­nas bal­to­mis snai­gė­mis, žie­mos gė­ly­tė­mis ir vis žval­go­si į dan­gų, ar jų pa­kaks. Dan­gu­je su­spin­di ryš­ki žvaigž­dė. Miš­ko ka­ra­li­jo­je pa­si­ro­do brie­dis. Jo jau­nų ra­gų vai­ni­kas ty­liai pra­ve­ria nak­ties skrais­tę. Ma­to­si me­džio­to­jų pa­ruoš­tos ėdžios, pri­krau­tos kvap­naus šie­no. Prie jų ren­ka­si ki­ti gy­vu­lė­liai. At­liuok­si kai­li­nu­kais ap­si­mu­tu­ria­vę zui­kiai, rie­šu­ti­nio ak­so­mo suk­nio­mis ap­si­tem­pu­sios stir­nai­tės. Lyg rus­vai pil­ka raš­tuo­ta ska­ra ant že­mės „nu­kren­ta“ ku­rap­kų pul­ke­lis. Miš­ką ap­gau­bia bal­ta ty­la ir šven­ta ra­my­bė… Žvaigž­dė su­sto­ja. Prie ėdžių pri­ar­tė­ja vy­ro ir mo­ters si­lu­e­tai. Žmo­gus nuo jų nu­pur­to leng­vą snie­go ei­lu­tę, pra­sklei­džia šie­ne­lį. Įke­lia sa­vo žmo­ną į pa­ruoš­tą guo­lį ir ap­klo­ja ją trum­pa skran­du­te. Prie pra­kar­tė­lės pri­ei­na brie­dis ir iš sto­rų sa­vo šner­vių pra­de­da pūs­ti šil­tą orą. Miš­ką nu­tvies­kia aki­nan­ti švie­sa ir pa­si­girs­ta kū­di­kio verks­mas. Snie­ge­nos ir zy­lu­tės už­gie­da: „Svei­kas, Jė­zau gi­mu­sis…“ Žvė­re­liai ap­su­pa pra­kar­tė­lę.

Aš pa­bu­dau. Su­si­mąs­čiau. Ar ga­li sap­nas virs­ti tik­ro­ve? Ir tuoj pat at­sa­kiau: „Ga­li“. Ta­vo, ma­no, drau­go, kai­my­no na­mai, jų šir­dys gei­džia su­tik­ti Die­vo Sū­nų, švęs­ti Jo gim­ta­die­nį. Ne­svar­bu, kad mes gy­ve­na­me XXI am­žiu­je, kom­piu­te­rių ir aukš­tų­jų tech­no­lo­gi­jų pa­sau­ly­je. Ne­svar­bu, kad per tuos 2000 me­tų ant že­mės ir žmo­nių šir­dy­se su­si­kau­pė daug pur­vo, blo­gio, tuš­ty­bės. Ero­do sie­la su­ran­da vis dau­giau sa­vo pa­se­kė­jų ne tik tarp vy­rų, bet ir tarp mo­te­rų… Dau­gė­ja žmog­žu­dys­čių, abor­tų, iš­prie­var­ta­vi­mų. Bet Die­vo Žo­dis li­ko gy­vas. Jis tarp mū­sų. Da­lin­ki­mės Juo kaip ka­lė­dai­čiu prie Kū­čių sta­lo. Die­vo va­lia Jė­zus at­ei­na pas mus šian­dien, čia ir da­bar. Jis bus slė­pi­nys iki lai­kų pa­bai­gos. O kai at­eis pa­bai­ga, iš­vy­si­me Die­vo Sū­nų, iš­gir­si­me Jo žo­džius: „Kai vi­sa tai pra­si­dės, at­si­ties­ki­te ir pa­kel­ki­te gal­vas, nes jū­sų iš­va­da­vi­mas ar­ti“ (Lk 21, 28).

O šian­dien Jis ti­ki mu­mis ir kvie­čia pas sa­ve:

„At­ei­ki­te, ko­kie esa­te, to­kių jū­sų lau­kiu.

At­ei­ki­te, ko­kie esa­te, jaus­ki­tės ra­mūs na­muo­se.

Ar­ti­mi ma­no šir­džiai, my­li­mi ir at­lai­dūs.

At­ei­ki­te, ko­kie esa­te: ko­dėl sto­vi­te vie­ni?“

Tai­gi at­si­liep­ki­me į šiuos gies­mės žo­džius, pri­im­ki­me Jė­zų, my­lė­ki­me, at­leis­ki­me, pa­dė­ki­me vie­ni ki­tiems ir gė­ris nu­ga­lės blo­gį.

Alvyra Grėbliūnienė

Daugiau LIUDIJIMŲ…