Dievo Žodis

 

DIEVO ŽODIS:

Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti; laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta. Laikas žudyti ir laikas gydyti; laikas griauti ir laikas statyti. Laikas verkti ir laikas juoktis; laikas gedėti ir laikas šokti. Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti; laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti. Laikas ieškoti ir laikas pamesti; laikas turėti ir laikas išmesti. Laikas perplėšti ir laikas susiūti; laikas tylėti ir laikas kalbėti. Laikas mylėti ir laikas nekęsti; laikas karui ir laikas taikai.

(Koh 3, 1-8)

MES TIKIME, KAD…

Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas, mes tikime, kad Jis Šventosios Dvasios veikme ir šiandien veikia mūsų gyvenime, kalbina mus ir kreipia mūsų žingsnius Tėvo link bei padeda atpažinti Dievo valią kasdienybėje.

Dievas, įžengęs į laiko tėkmę

Išties, kaip Koheletas sako, viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Ir kiekvienam iš mūsų šis laikas yra Dievo dovanotas. Diprie teksto 3evas mus iš nebūties pašaukia į būtį, Dievas įgalina mus veikti laike ir būti žmonijos istorijos dalimi. Kartais mums atrodo, kad visas mūsų laikas yra tik mūsų pačių nuosavybė, kad tik mes patys galime ir turime jį tvarkyti, bet… kad taip nėra, galime suvokti labai paprastai – pažvelgdami į savo, ar bet kurio žmogaus gyvenimą – juk nė vienas negalime laiko suvaldyti, juk nė vienas negalime išvengti senatvės ar mūsų buvimo žemėje pabaigos. Mūsų laikas mums yra duotybė ir turime su tuo susitaikyti. Kai tai suvokiame, tuomet ateina ir suvokimas, kad mūsų laikas nepriklauso tik mums patiems, kaip ir visas mūsų gyvenimas. Ir jis nuolat kinta.

Dievas leidžia mums visiems patirti laiko tėkmę. Ir tai turbūt yra pagrindinė mūsų bendražmogiškojo augimo priežastis. Jei nebūtų tos tėkmės, mes paprasčiausiai sustotume ten kur mums yra patogiausia ir… palaipsniui visas mūsų gyvenimas pataptų pelke. Juk užsistovėjęs vanduo anksčiau ar vėliau pradeda dvokti! O tėkmė įneša gaivos ir, kita vertus, priverčia mus pačius irkluoti savo gyvenimų valtis… O pastangos nebūna bevaisės! Jos mus ir augina… Skirtingas būna tas mūsų laikas – tai tarsi lengvas irstymasis pasroviui ar sekinančios „grumtynės“ prieš srovę, tai tarsi nuobodus vasarinis pasiplauprie teksto 1kiojimas tiesia vaga ar nuostabą keliantis pavasarinis plaukimas sraunaus upelio vingiais, tai tarsi alinantis plaukimas saulės kaitroje ar gaivinantis medžių pavėsyje, tai tarsi plaukimas valtyje esant vienišam ar su patikimais draugais, bičiuliais, bendradarbiais… Skirtingas pats plaukimas, skirtinga ir srovė. Tačiau koks jis ar ji bebūtų, tai mums patiems yra reikalinga! Kaip irkluotojas įgauna patirties, jėgų ir puikių emocijų irkluodamas, taip ir kiekvienas žmogus įgauna patirties, jėgų ir jausmų plaukdamas laiko tėkme. Ne veltui juk ir sakome – gyvenimas nestovi vietoje…

Tačiau kalbėdami apie kintančia laiko tėkmę, dar turime prisiminti, kad joje yra ir kažkas pastovaus. Kaip upė turi pradžią ir pabaigą – ištakas ir intaką, taip ir laikas turi savo pradžią ir pabaigą – Dievą. Jis yra mūsų būties žemėje pradžia ir pabaiga, Jis yra mūsų gyvenimų šaltinis ir visas vandenynas. Tad norint suvokti savo būties, istorijos, laikmečio prasmę, nepakanka tik matyti laiko upės vagos fragmentus, bet reikia suvokti ir viso to pradžią ir pabaigą – IŠ KUR Į KUR… Ir neužtenka to suvokti – reikia to siekti! Tiesiog irkluotojui tam reikia sraunios upės, tikinčiam žmogui – prasmingo gyvenimo tėkmės, irkluotojui tam reikia smulkaus žemėlapio, tikinčiam žmogui – Šventojo Rašto išminties, irkluotojui tam reikia tikslaus kompaso, tikinčiam žmogui – Šventosios Dvasios dvelksmo, irkluotojui tam reikia patikimos valties, tikinčiam žmogui – mylinčios Bažnyčios patirties…

Tad skaitydami mūsų laikraštėlį, kuriame šį kartą kalbame apie Laiką, nepamirškime, kad be paties laiko mums gyvenime kur kas labiau reikia jo Tikslo ir Priežasties… Juk dėka Dievo tapome būties ir žmonijos istorijos dalimi, juk dėka Jo ir turime tą laiką…

Ir ne veltui Koheletas minėtoje Šv. Rašto knygoje tęsia:

„Stebėjau užsiėmimus, kuriuos Dievas žmonėms lėmė. Viskas, ką jis daro, yra tinkama savo laikui. Be to, jis taip įdiegė amžinybę į jų širdį, kad žmogus negali perprasti nei pradžios, nei galo to, ką Dievas daro.“ (Koh 3, 10-11)

Stebėkime ir mes! O Šventų Velykų įvykis teprimena mums, kad Kristus išties yra Dievas įžengęs į mūsų laiko tėkmę, kad tik Jis įveikė mirtį ir dovanojo mums Amžinybę, pranokstančią laiką, kad tik Dievas yra žmonijos istorijos Viešpats…

kun. Žydrius Kuzinas